Kas yra grybai?
Grybeliai yra infekcinių ligų sukėlėjai. Priklausomai nuo grybų rūšies, jie gali užkrėsti žmones, gyvūnus ir augalus. Nors yra daug tūkstančių grybų rūšių, tik apie kelis šimtus grybų sukėlėjų vaidina svarbų vaidmenį perduodant žmonių infekcines ligas. Jie dažniausiai perduodami per orą, maistą arba odą. Kai kurios grybelių rūšys gali užkrėsti odą ir nagus, o kitos gali prasiskverbti į organizmo vidų ir užkrėsti, pavyzdžiui, plaučius ar žarnyną. Vokietijoje labiausiai paplitę grybeliniai patogenai yra Candida genties mielių grybelis (Candida albicans), odos grybelis (Trichophyton rubrum) arba pelėsis (Aspergillus fumigatus). Grybelinėms ligoms gydyti vartojami vidiniam ir išoriniam vartojimui skirti vaistai nuo grybelių (vadinamieji antimikotikai).
Kaip atskiriamos įvairios grybelinės ligos?
Grybelių sukeltas infekcines ligas gydytojai vadina mikozėmis ir jas galima suskirstyti į šias kategorijas:
- Patogeno tipas: kokio tipo grybelis sukėlė infekciją? Gydytojai taiko vadinamąją DHS sistemą žmogaus patogeniniams grybams ir skiria dermatofitus, mieles ir pelėsius. Dermatofitai, pavyzdžiui, siūliniai grybai, pažeidžia tik odą ir jos priedus, pavyzdžiui, nagus ir plaukus, o mielių ir pelėsių grybai gali pažeisti ne tik odą, bet ir gleivines bei vidaus organus.
- Lokalizacija: Kurios kūno dalys pažeidžiamos? Gydytojai skiria paviršines grybelines ligas (odos) ir poodines grybelines ligas (dermatomikozes). Dar skiriamos gleivinių grybelinės ligos ir vidaus organus pažeidžiančios grybelinės ligos (sisteminės mikozės). Pastarosios gali būti pavojingos gyvybei.
- Infekcijos kelias: kaip grybelių sukėlėjai pateko į organizmą? Gydytojai skiria vadinamąsias egzogenines mikozes ir endogenines mikozes. Egzogeninę mikozę sukelia grybeliai, patekę į organizmą iš išorės, o endogeninė mikozė apibūdina grybelinę infekciją, kilusią iš patogenų, kurie jau buvo organizme.
- Pirminė ar antrinė grybelinė infekcija: Kaip kilo grybelinė liga? Skiriama pirminė ir antrinė (oportunistinė) mikozė. Pirminė mikozė - tai grybelinė liga, kurią sukėlė tiesioginis užsikrėtimas patogeniniais grybais, o antrinė mikozė apibūdina grybelinę infekciją, kurią sukėlė kita liga. Tai gali būti, pavyzdžiui, bakterinė infekcija.
- Klinikinis vaizdas: Koks yra išorinis grybelio vaizdas? Tai klinikinis vaizdas, t. y. grybelinės infekcijos išvaizda, pavyzdžiui, jos spalva, lokalizacija ir uždegimo požymiai.
Kaip perduodami grybeliai?
Grybeliai yra visur paplitę. Žmonės gali su jais susidurti per maistą (pvz., duoną, miltus ar bulves), odą, taip pat per orą. Vadinamųjų Candida grybelių net nuolat yra ant žmonių odos, burnoje ar žarnyne, nebūtinai sukeldami ligos simptomus ar nusiskundimus. Tačiau susilpnėjus imuninei sistemai arba pažeidus natūralų odos barjerą, Candida grybeliai tam tikromis aplinkybėmis gali plisti ir sukelti ligas. Kiti grybelių plitimo būdai yra prasta arba perteklinė higiena ir daugybė streso veiksnių, nes jie susilpnina paties organizmo apsauginius mechanizmus.
Alerginės reakcijos į grybelius
Įkvėpus plintančių grybelių vienetų, vadinamųjų sporų, kai kuriems žmonėms gali kilti alerginė reakcija. Viskas priklauso nuo to, kurioje kvėpavimo takų dalyje vyksta padidėjusio jautrumo reakcija. Priklausomai nuo to gali pasireikšti, pavyzdžiui, alerginis rinitas, alerginis plaučių audinio uždegimas (egzogeninis alerginis alveolitas) arba bronchų astma. Egzogeninis alerginis alveolitas dar liaudiškai vadinamas "medžio apdirbėjo plaučiais" arba "ūkininko plaučiais", nes jis ypač dažnai pasireiškia šioms dviem profesinėms grupėms.
Grybelių toksinai
Grybai gamina toksinus, vadinamus mikotoksinais, kurie gali turėti toksinį poveikį net ir mažomis dozėmis. Žmonės šiuos grybų toksinus gali suvartoti, pavyzdžiui, su maistu, užkrėstu toksinus gaminančiais grybais, pavyzdžiui, su supelijusiu jogurtu ar raugerškiu. Pastarasis grybas (Claviceps purpurea) daugiausia pažeidžia rugius ir gamina labai toksiškus alkaloidus. Ypač viduramžiais dėl raugerškio dažnai masiškai mirdavo javų gyventojai.
Kadangi daugelis mikotoksinų dažnai būna atsparūs karščiui, kaitinant maistą grybų toksinai nesunaikinami. Mikotoksinai turi žalingą poveikį kepenims ir inkstams, o kartais gali sukelti ir vėžį. Pavyzdžiui, aflatoksinas skatina kepenų ląstelių vėžį.
Kaip gydoma grybelinė infekcija?
Grybelinės infekcijos dažnai gydomos vaistais, vadinamais antimikotikais. Antimikotiniai vaistai neleidžia grybeliams sudaryti ląstelės sienelės ir taip stabdo jų augimą (fungistatinis poveikis) arba padaro skylių ląstelės sienelėje ir taip visiškai sunaikina grybelį (fungicidinis poveikis), nes grybelio sudedamosios dalys patenka į išorę. Antimikotiniai vaistai skiriami išoriniam arba vidiniam vartojimui. Konkreti vartojimo forma priklauso tik nuo grybelio rūšies ir jo sunkumo laipsnio.
Be gydymo antimikotikais, taip pat reikėtų laikytis toliau nurodytų higienos priemonių, kad grybelio sukėlėjas neplistų:
- Sergančioms odos vietoms reikia naudoti tik atskirą rankšluostį.
- Tam tikrus tekstilės gaminius, pavyzdžiui, rankšluosčius, apatinius drabužius ir kojines, reikėtų skalbti 60 laipsnių temperatūroje, kad grybelis žūtų.
- Visuomeniniuose pastatuose, pavyzdžiui, baseinuose, pirtyje, dušo zonoje ir persirengimo kambariuose, reikėtų dėvėti maudymosi šlepetes, kad būtų išvengta vaikščiojimo basomis.
- Jei yra atleto pėdos atvejis, reikėtų reguliariai dezinfekuoti durų kilimėlius, grindis ir batus.
Ar visi grybeliai yra kenksmingi?
Yra ir grybelių, kurie turi gydomąjį poveikį. Vienas iš pavyzdžių - pilkai žalias pelėsis penicilinas (Penicillium notatum), kurį 1928 m. atsitiktinai atrado anglų mokslininkas Aleksandras Flemingas. Vadinamasis pelėsinis penicilinas įsiskverbė į Flemingo bakterijų kultūrą ir ją sunaikino, iš to Flemingas padarė išvadą, kad penicilinas galbūt gali išgelbėti gyvybę. Dėl to Flemingas pradėjo tirti ir kurti pirmąjį pasaulyje antibiotiką - peniciliną.
Tačiau tradicinėje kinų medicinoje (TKM) taip pat vartojami vadinamieji šiitakės arba Judo ausys (Mu-Err grybai), taip pat gremėzdiškasis baravykas. Pastarasis turi reputaciją kaip reguliuojantis cukraus kiekį kraujyje ir kovojantis su siūlinėmis kirmėlėmis.