Įvadas
Alergijos yra vis didėjanti sveikatos problema visame pasaulyje, su kuria susiduria nemažai gyventojų. Šios imuninės reakcijos į paprastai nekenksmingas medžiagas gali sukelti įvairių simptomų - nuo lengvo diskomforto iki gyvybei pavojingų būklių. Šiame straipsnyje aptarsime alergijos imunologiją, dažniausiai pasitaikančius alergiją sukeliančius veiksnius, medicinos bendruomenei aktualias diagnostikos procedūras ir gydymo metodus.

Kas yra alergija?

Alergiją sukelia neadekvatus imuninis atsakas į antigenus, kurie daugumai gyventojų yra nekenksmingi. Šios medžiagos, dar vadinamos alergenais, įjautrintiems asmenims sukelia imuninį atsaką, kuris daugiausia grindžiamas IgE antikūnų aktyvavimu. Išsiskiriant tokiems mediatoriams kaip histaminas ir leukotrienai, pasireiškia tipiški alergijos simptomai, kurių šaltinis gali būti oda, kvėpavimo takai ir virškinamasis traktas.

Reakcijos paprastai skirstomos į dvi kategorijas: Tiesioginės reakcijos (I tipas) ir uždelstos reakcijos (IV tipas). I tipo alergijoms būdinga greita reakcija per kelias minutes nuo poveikio, o IV tipo alergijos, pavyzdžiui, kai kurie kontaktiniai dermatitai, sukelia uždelstą imuninę reakciją.

Dažniausiai pasitaikantys alergijų tipai

Alergija žiedadulkėms (šienligė)

Alergija žiedadulkėms yra viena iš labiausiai paplitusių alerginių ligų visame pasaulyje. Jos ypač paveikia viršutinius kvėpavimo takus ir yra susijusios su padidėjusia IgE gamyba prieš žiedadulkių baltymus, tokius kaip Bet v 1 (beržai) ir Phl p 5 (žolės). Alergija žiedadulkėms dažniausiai pasireiškia pavasario ir vasaros mėnesiais, kai žiedadulkių koncentracija ore yra didžiausia.

Alergija namų dulkių erkutėms

Namų dulkių erkutės yra dažnas alerginio rinito ir astmos sukėlėjas. Dulkių erkių išmatose yra proteolitinių fermentų, kurie įjautrintiems asmenims sukelia IgE medijuotą reakciją. Šios reakcijos gali pasireikšti ypač patalpose, kur dėl temperatūros ir drėgmės erkių populiacija yra ypač didelė.

Alergija maistui

Maisto alergijai būdinga pernelyg didelė IgE reakcija į tam tikrus baltymus, esančius maisto produktuose, pavyzdžiui, riešutuose, piene, kiaušiniuose ar žuvyje. Tai gali sukelti sunkias reakcijas, pradedant anafilaksija ir baigiant virškinimo trakto simptomais. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad alergijos maistui vis dažniau pasireiškia vaikams ir suaugusiesiems, todėl būtina anksti diagnozuoti ir imtis prevencinių priemonių.

Alergija vabzdžių įgėlimams

Alerginės reakcijos į vabzdžių įgėlimus (pvz., bičių, vapsvų ar širšių įgėlimus) gali pasireikšti nuo vietinių odos reakcijų iki sunkių anafilaksinių reakcijų. Klinikinėje praktikoje svarbu apsvarstyti galimybę taikyti prevencinę imunoterapiją pacientams, kuriems nustatyta alergija vabzdžių įgėlimams, siekiant sumažinti sunkių reakcijų riziką.

Alergija gyvūnų plaukams

Alergija gyvūnų, ypač kačių ir šunų, pleiskanoms pasireiškia įjautrinimu specifiniams baltymams, tokiems kaip Fel d 1 (katės) ir Can f 1 (šunys). Šios alergijos gali sukelti odos ir kvėpavimo takų simptomus, todėl dažnai prireikia specifinės imunoterapijos (SIT), ypač esant sunkesnėms reakcijoms.

Alerginės reakcijos patofiziologija

Alergijos patofiziologija pagrįsta 2 tipo T pagalbinių ląstelių (Th2) aktyvinimu ir vėlesne IgE antikūnų gamyba. Kai tik IgE antikūnai prisijungia prie putliųjų ląstelių ir bazofilų, atnaujintas kontaktas su alergenu sukelia šių ląstelių degranuliaciją ir uždegimo mediatorių, tokių kaip histaminas, prostaglandinai ir leukotrienai, išsiskyrimą. Tai sukelia tipiškus alerginės reakcijos simptomus, įskaitant kraujagyslių išsiplėtimą, padidėjusį kraujagyslių pralaidumą ir gleivių gamybą.

Alergijos diagnozė

Nustatant alergijos diagnozę atliekama išsami ligos anamnezė, klinikiniai tyrimai ir specifiniai testai:

• Odos dūrio testas (SPT): Šis testas yra vienas iš labiausiai paplitusių diagnostikos metodų ir naudojamas IgE medijuotai sensibilizacijai konkretiems alergenams patikrinti.
• Specifinio IgE kraujo tyrimas: RAST testas (radioalergosorbcinis testas) arba modernūs ELISA testai leidžia kiekybiškai nustatyti specifinį IgE ir padeda nustatyti diagnozę.
• Provokaciniai testai: Sudėtingais atvejais arba įtarus retą alergijos formą, galutinei diagnozei nustatyti galima atlikti provokacinį testą.

Alergijos gydymas

Alergijos gydymas priklauso nuo simptomų sunkumo ir alergiją sukeliančio alergeno. Svarbiausi gydymo būdai yra šie:

• Antihistamininiai vaistai: Antrosios kartos antihistamininiai vaistai, tokie kaip loratadinas ir cetirizinas, yra plačiai prieinami ir veiksmingai malšina simptomus be reikšmingo raminamojo poveikio.
• Kortikosteroidai: Sunkiais atvejais arba sergant lėtinėmis alerginėmis ligomis, tokiomis kaip alerginis rinitas ir astma, kortikosteroidų purškalai į nosį arba inhaliacinė terapija yra labai svarbūs.
• Imunoterapija (SIT): Specifinė imunoterapija yra vienintelis priežastinis alergijos gydymas ir dažniausiai taikoma alergijai žiedadulkėms, namų dulkių erkutėms ir vabzdžių nuodams gydyti.
• Monokloniniai antikūnai: Biologiniai vaistai, tokie kaip omalizumabas (anti-IgE antikūnas), vis dažniau naudojami alerginei astmai ir lėtinei dilgėlinei gydyti, ypač tiems pacientams, kurie nepakankamai reaguoja į įprastinį gydymą.

Prevencija ir profilaktika

Alergijos prevencija yra sudėtingas klausimas, nes čia svarbūs genetiniai ir aplinkos veiksniai. Vis dėlto ankstyvas rizikos veiksnių valdymas ir alergenų poveikio mažinimas gali sumažinti sergamumą:

• Ankstyvas alergenų poveikis: Dabartiniai tyrimai rodo, kad ankstyvas aplinkos alergenų poveikis pirmaisiais gyvenimo metais gali sumažinti riziką susirgti alergija.
• Rizikos veiksnių vengimas: Pacientai turėtų būti skatinami kurti aplinką be alergenų, pavyzdžiui, naudoti HEPA filtrus, reguliariai skalbti patalynę ir vengti kontakto su žinomais alergenais.

Išvada

Alergija yra sudėtinga medicininė problema, reikalaujanti kruopštaus diagnostinio tyrimo ir individualaus gydymo. Tačiau derinant farmakologines intervencijas ir prevencines priemones, daugeliu atvejų pacientai gali gerokai pagerinti savo gyvenimo kokybę. Sveikatos priežiūros specialistams labai svarbu nuolat informuoti apie naujausias diagnostikos procedūras ir gydymo metodus, kad būtų galima suteikti geriausią įmanomą priežiūrą sergantiems pacientams.

Alergija ir dažnio terapija: alternatyvus požiūris į imuninės sistemos reguliavimą

Pastaraisiais metais dažnio terapija įsitvirtino kaip papildomas metodas, skirtas kovoti su alergijomis. Tradiciniai metodai, tokie kaip antihistamininiai vaistai ir imunoterapija, visų pirma turi simptominį arba imunomoduliuojantį poveikį, o dažnių terapija orientuota į biologinių procesų reguliavimą tikslingais dažnių impulsais. Pagrindinė šios terapijos formos idėja grindžiama prielaida, kad kiekviena medžiaga, kiekvienas audinys ir net patologiniai procesai turi būdingus elektromagnetinius dažnius.

Alergijos atveju organizmas į nekenksmingas medžiagas reaguoja pernelyg dideliu imuniniu atsaku. Dažnių terapijos tikslas - taikant tam tikrus dažnių modelius, pavyzdžiui, neutralizuojant su alergenais susijusius dažnius arba stiprinant paties organizmo reguliacinius mechanizmus, iš naujo harmonizuoti sutrikusią energetinę pusiausvyrą.

Vis labiau integruojama dažnių terapijos sudedamoji dalis yra darbas su vadinamaisiais autonosodais. Tai paties paciento homeopatiškai paruoštos medžiagos, pavyzdžiui, seilės, kraujas, šlapimas ar alergeno prisotintos išskyros. Jos specialaus proceso metu paverčiamos į dažninę informaciją, kuri vėliau gali būti taikoma per bioenergetinius prietaisus ar laikmenas. Tikslas - subtiliame lygmenyje pateikti organizmui savotišką jo paties disbalanso "veidrodinį atspindį", taip sukuriant tikslingą stimulą, skatinantį savireguliaciją.

Daugeliui pacientų šis metodas ypač naudingas sergant lėtinėmis alergijomis arba alergijomis, kurias sunku klasifikuoti. Praktikoje dažnių terapijos ir autonuotraukų derinys dažnai naudojamas tiek alerginei reakcijai, tiek sisteminiam imuninės sistemos jautrumui reguliuoti.

Nors kol kas nėra pripažintų tyrimų, kurie patvirtintų šio metodo veiksmingumą tradicinės medicinos prasme, tačiau papildomo gydymo praktikoje sukauptos patirties ataskaitos rodo, kad galima teigiamai paveikti ypač funkcinius nusiskundimus, pavyzdžiui, pasireiškiančius sergant šienlige, atopine egzema ar maisto netoleravimu.

Todėl dažnio terapija kartu su autonuotraukomis yra alternatyvus, individualiai pritaikytas terapinis metodas, kuris gali būti laikomas įprastinio alergijos gydymo papildymu - ypač tiems pacientams, kurie ieško holistinio, į energiją orientuoto būdo simptomams palengvinti.