Kas yra Bartonella tribocorum patogenas?
Bartonella tribocorum yra Bartonella genčiai priklausanti bakterija. Kaip ir kitos Bartonella rūšys, B. tribocorum gali sukelti gyvūnų ligas. Bakterija pirmą kartą buvo išskirta iš laukinių žiurkių kraujo. Atrodo, kad Bartonella tribocorum sukėlėjas genetiškai susijęs su B. elizabethae, kuri buvo išskirta iš endokarditu sergančio paciento. Iki šiol nepastebėta, kad Bartonella tribocorum patogenai būtų žmogaus patogenai.
Kokios yra Bartonella tribocorum patogeno histologinės savybės?
Bartonella tribocorum sukėlėjas galėjo būti išskirtas iš gyvų laukinių žiurkių (Rattus norvegicus) kaimo aplinkoje. Patogenas fenotipinėmis ir genotipinėmis savybėmis skyrėsi nuo anksčiau žinomų Bartonella rūšių. Bartonella tribocorum patogenui būdingas į tripsiną panašus aktyvumas. Be to, bakterija neturėjo gebėjimo hidrolizuoti proliną ir tributiriną. Ją sudaro16S rRNA ir citrato sintazės genų sekos. Jos padermės tipas yra IBS 506. Bartonella tribocorum patogenas neturi vėliavėlių, bet turi polines fimbrijas, yra aerobinis ir neigiamas katalazės, oksidazės bei ureazės atžvilgiu.
Bartonella tribocorum buvo pavadinta Cezario (51 m. pr. m. e.) "Commentarii de Bello Gallico" paminėtų padermių vardu. Tai buvo gentys, gyvenusios prie Reino dabartinės Prancūzijos rytinėje dalyje. Būtent čia buvo gaudomos laukinės žiurkės, iš kurių buvo galima išskirti Bartonella tribocorum sukėlėją.
Kaip buvo diagnozuotas Bartonella tribocorum sukėlėjas?
Diagnozuojant Bartonella tribocorum patogeną, iš dviejų laukinių žiurkių (Rattis norvegicus) kraujo buvo išskirtos dvi Bartonella padermės. Šios dvi padermės skyrėsi nuo visų iki šiol žinomų Bartonella rūšių. Diagnozės nustatymo metu žiurkės jau buvo negyvos. Jų veislė buvo nustatyta pagal morfologiją ir dantų sąkandį.
Bartonella tribocorum patogenui diagnozuoti laukinių žiurkių kraujas buvo paimtas intrakardine punkcija ir supiltas į Pediatric Isolator 1.5 mėgintuvėlį (Wampole Laboratories), kad ištirptų eritrocitai (hemolizė). Kraujo lašas buvo užlašintas ant stiklelio, prieš tai jo necentrifuguojant. Stikliniai stikleliai buvo inkubuojami 35 °C temperatūroje, drėgnoje aplinkoje, kurioje buvo 5 % CO2.
Dvi iš keturių žiurkių krauju padengtų plokštelių teko išmesti dėl stipraus bakterinio užterštumo, nes per 24 valandas išaugo įvairių bakterijų kolonijos. Kitose dviejose plokštelėse po dešimties dienų nuo inokuliavimo buvo aptiktos nedidelės bakterijų kolonijos. Dviem padermėms buvo suteikti pavadinimai IBS 500 ir IBS 506 T.
Tuo tarpu Bartonella tribocorum sukėlėjas taip pat buvo aptiktas žiurkėms įvairiose Flandrijos (Belgijos) vietose. Tyrimai rodo, kad žiurkės yra svarbus zoonozės Bartonella tribocorum šeimininkas Belgijoje. Kadangi šie graužikai gyvena pastatuose, o kartais ir namų ūkiuose, ir apskritai dažniau turi artimą kontaktą su žmonėmis, ypač priemiesčių ir miestų regionuose, reikėtų siekti tolesnių tyrimų. Ypač daug dėmesio reikėtų skirti pernešėjų platinamų ligų sukėlėjų, kurių šeimininkais ir rezervuarais galėtų būti žiurkių populiacijos, stebėsenai. Taip būtų galima svariai prisidėti prie priežiūros, prevencijos ir rizikos kontrolės visuomenės sveikatos valdymo srityje.
Kuo Bartonella tribocorum patogenas skiriasi nuo kitų Bartonella rūšių?
Iš dviejų laukinių žiurkių kraujo išskirtos Bartonella tribocorum padermės pasižymėjo panašiomis fenotipinėmis savybėmis kaip ir kitos Bartonella rūšys. Anksčiau jas buvo galima aptikti raudonuosiuose kraujo kūneliuose (eritrocituose). Be lėto augimo, jos išsiskyrė tuo, kad atrodė kaip maža aerobinė, greitakraujė, oksidazės neigiama, gramteigiama lazdelė. Patogenas geriausiai vystėsi kraujo praturtintoje terpėje, kurios atmosferoje buvo 5 % CO2. Panašiai kaip ir Bartonella doshiae, B. trobocorum nustatytas neigiamas prolino aminopeptidazės aktyvumas. Tačiau Bartonella tribocorum ir B. doshiae sukėlėjus galima atskirti tuo, kad B. doshiae hidrolizavo tributyriną, o B. tribocorum - ne.
Bartonella tribocorum 16S rRNA geno seka buvo panaši į kitų žinomų Bartonella rūšių genų seką. B. elizahethae tipinis štamas buvo 99,6 proc. panašus į B. trobocorum tipinį štamą, o B. bacilliformis ir B. clarridgeiae sekos labiausiai skyrėsi nuo B. tribocorum - 97,9 proc. Bartonella tribocorum ir B. elizahethae galima atskirti atsižvelgiant į jų hibridizacijos greitį. Jis svyravo nuo 36 iki 46 proc. ir rodė, kad B. elizahethae ir B. tribocorum priklauso dviem skirtingoms rūšims.
Kokį vaidmenį Bartonella tribocorum sukėlėjo perdavimui atlieka rodikliai?
Mokslininkai žino, kad Bartonella tribocorum sukėlėjas yra prisitaikęs prie žiurkių ir išlieka infekuotuose raudonuosiuose kraujo kūneliuose (eritrocituose). Tai neturi įtakos natūraliai eritrocitų gyvenimo trukmei, kuri yra 54-65 dienos. Po eritrocitų apoptozės Bartonella tribocorum vėl patenka į kraują, kad tokiu būdu prasiskverbtų į naujus eritrocitus ir čia daugintųsi. Tokiu būdu Bartonella tribocorum patogenui pavyksta užkrėsti kiek mažiau nei vieną procentą žiurkių eritrocitų. B. tribocorum taip pat ilgai išlieka šeimininko organizme jo rimtai nepažeisdama. Tyrimai parodė, kad Rattus norvegicus rūšies žiurkės yra svarbus Bartonella tribocorum rezervuarinis šeimininkas.
Yra tik keletas pranešimų apie Bartonella tribocorum infekcijos atvejus žmonėms. Infekcija pasireiškia gana nespecifiniais simptomais, tokiais kaip karščiavimas ir apatija. Iki šiol atliktas vienas tyrimas iš Prancūzijos, kuriame aprašyti šeši pacientai, kuriems pasireiškė skirtingi simptomai. Dviem iš jų aptikta B. tribocorum.